Mano pastebėjimai

Jau savaitę namuose nėra interneto. Pažadėjo ateiti sutaisyti, adminas net sms parašė, paklausė kada aš namie būnu…

O šiaip gyvenu neblogai. Susidorojau su gripu, kuris bandė užpulti mane ir paguldyti į lovą. Paguldė tik kelioms dienoms… Dar perstatėm namuose baldus, tai dabar erdviau kažkaip…

Stengiuosi įsivažiuoti į naują ritmą, kai nebegaliu miegoti iki kiek noriu, o kai reikia keltis anksti ryte, ropštis iš lovos ir keliauti į darbą. Patapau normaliu žmogum. Į gera viskas.

Rodyk draugams

Nemoku pykti, bet jei taip išeina ir dar parėkti reikia, tai
jaučiuosi kažkaip komiškai. Žinot tokią karikatūrą, kur mažas piktas
šuniukas atsistoja prieš garsiakalbį ir loja, tai va panašiai aš save
įsivaizduoju rėkiančią.
Trumpai vakarykštis vaizdelis: po nemiegotos praėjusios nakties
(triukšmingi kaimynai) ir po intensyvios dienos (egzaminas ir kt.
pramogos) susirangiau vakare į lovytę, nes patikėjau kaimynės žodžiais,
kad jau jokių tūsų pas ją nebus, niekada niekada (rašė pasiaiškinimą
barako administratoriui). Ir ką jūs manote, už sienos vėl muzika,
triukšmas ir degtinė liejasi laisvai. Na tada mano kantrybė ir trūko…
Įsiveržiu į kaimyninį kambarį ir pradedu reikšti pretenzijas, kad noriu
išsimiegoti, kad man atsibodo triukšmas ir jos nesibaigiantys svečiai
ir kad dabar jau aš eisiu skųstis…
Na, triukšmas baigėsi…
Tai va įsivaizduokit mergaitė metras šešiasdešimt, oranžinis chalatas ir pyktis veržiasi net pro ausis…
Todėl ir jaučiuosi kaip tas šuniukas, maža, pikta, bet visiškai nebaisi…

Rodyk draugams

Taigi taigi po daugiau nei dviejų mėnesių “atostogų” aš vėl
turiu darbą. Smagumynai :) Turbut saviitaiga padėjo ir dar talentas
malti liežuviu. Žiūrėsim kaip čia seksis, bet žnau, kad puikiai.

Rodyk draugams