Mano pastebėjimai

Dar prieš gimstant dukrytei aš visus nuteikinėjau, kad lankytojus priimsim tik tada, kai vaikiukui bus plius minus mėnuo. Lyg ir visi viską suprato, bet kuo toliau, tuo daugiau nepatenkintų atsiranda, kaip čia aš nepriimu lankytojų. Kaikurie net pasijuto ypač ypatingi ir net man pasakė, kad jiems šiti apribojimai neturi būti taikomi.
Netikiu prietarais apie nužiūrėjimus ir panašius dalykus, bet noriu apsiprasti su savo vaiku, nes kol kas neįsivaizduoju svečių namuose ir noriu tik ramybės.

Mums dabar kiekvieną dieną vis po kokį pirmą kartą atsitinka. O šiandien pirmų kartų visi du. Buvom pirmą kartą lauke ir pirmą kartą maudėmės. Lauke mažiukei patiko, iš pradžių smalsiai pasidairė, uostė naujus kvapus, o po to nulūžo. Pabuvom kokias 7 minutes ir parėjom namo, ryt jau būsim ilgiau.
Maudynių turbūt labiausiai bijojau aš, labai norėjau pirmą kartą viską padayrti teisingai, neišgąsdinti dukrytės, kad vėliau maudant nebūtų ašarų, pasisekė puikiai, tik vyras nesuprato, kam tas žoles (lakišiaus žolę) pyliau vaikui į vonelę.

Po  intensyvaus skatinimosi  ketvirtadienį  (aštrus kinietiškas maistas ir ilgi pasivaikščiojimai), penktadienį, šešios minutės po vidurdienio mums gimė dukra.
Gimė pasauliui rodydama užpakalį, bus vaikas su charakteriu :)
Visada gimdymą įsivaizdavau kaip labai ilgą ir skausmingą procesą, tačiau viskas praėjo labai greitai, sklandžiai ir ne taip jau skaudžiai, aš vis laukiau kol skaudės dar labiau.
Labai patiko Vilniaus gimdymo namų personalas, nuo pat priėmimo, per visą gimdymą ir iki pat išvykimo namo nemačiau nei vieno susiraukusio veido, nei vieno nepatenkinto žmogaus.
Dabar tik valgom, miegam ir kakojam. Liuks.

Besilaukdama prisapnavau tiek visokių įdomybių, visokių istorijų ir šiaip nesamonių, kad jei viską būčiau užrašinėjusi turbūt būtų pavykę parašyti kokį romaną.
Šiąnakt sapnavau, kad aš nebenėščia, na tiesiog pasamonėj žinau, kad jau pagimdžiau ir kad apsipirkinėju lyg ir Europos PC ir sutikau ten Aphex, pasilabinom, pakalbėjom kažką…
Ryte kai išlydžiu vyriškį į darbą einam su šune dar vieną posmą nusnūsti, tai va čia ir prisapnavau. Veiksmas vyksta Vilniuj, Šiaurės miestely prie Rimi, sutikau ten netoliese savo ex, kuris pasirodo yra velnias ir jis sapne žudė žmones kažkokiais paslaptingais metodais ir privertė Rimi pardavinėti vaikiškus batus po 6.40 (labai aiškiai mačiau kainą ant batų dėžutės). Atsibudau kažkokia išsigandus…

… pagal visus protingus gydytojų paskaičiavimus ir visokių aparatų parodymus, turėtų gimti mūsų lelkinas. Na, iki dienos pabaigos dar maždaug vienuolika valandų, dar ne vakaras kaip sakoma.
Ta proga, kad šiandien terminas vakar aplankėm daktarę poliklinikoj,kuri savo ruožtu nusiuntė į ligoninę 'konsultacijai'. Dar niekada nebuvau taip 'konsultuota', bet nieko tokio visada pirmas kartas būna… O po konsultacijos sužinojau, kad kaklelis labai gerai paruoštas (aišku gerai, tiek vaikščioju po rajoną, o ir šampano neseniai gėriau) ir atsidaręs 4 cm. Daktarė pažadėjo, kad šiandien ryt (t.y. vakar šiandien) būtinai pagimdysiu ir pasiūlė gultis į ligoninę. Aš mandagiai atsisakiau, nes buvau suplanavus šaltibarščius valgyt pietums, bet pažadėjau atvažiuoti jeigu ką, nes iki ligoninės tik dešimt minučių.
Prisiklausius visokių nuomonių apie ligonines, priėmimo skyrius ir pan. tikrai tikėjausi baisesnio priėmimo ir aptarnavimo, bet po apžiūrėjimo iš kabineto išėjau išsišiepus ir tuo išgąsdinau savo vyriškį, kuriam visokių minčių į galvą prilindo manęs belaukiant.
Labai patiko mane apžiūrėjusi daktarė, kuri pasakė, kad turinčios 4 kraujo grupę gimdo greitai ir dar pridūrė, kad jos kraujo grupė tokia pati.

Na, laukiu toliau…

Nedalyvavau, na su savo pilvu dabar jau niekur nebedalyvauju, bet perskaičiau viską ir peržiūrėjau visas nuotraukas kokias tik kiek tik sugebėjau surasti. Todėl jaučiuosi truputuką sudalyvavusi, o ir šiek tiek naujo įdomaus atradau, ko turbūt šiaip nebūčiau užtikus.

Kiek prisimenu, mano bloginimas prasidėjo, kai atsirado blogas.lt, rašiau rašiau, paskui viską ištryniau ir pradėjau iš naujo. Pradžioj labai norėjau rašyti kažkokia viena tema, bet kad turbūt aš taip nemoku. Vėliau labai norėjosi, kad kuo daugiau ateitų ir paskaitytų mano rašliavas, ir skaitliukas buvo ir tyrinėdavau kiekvieną dieną jo parodymus, vėliau tai neteko prasmės, dar vėliau kažkur prapuolė įkvėpimas, o dabar vėl rašau, dažniausiai tai ką sugalvoju kai negaliu užmigti naktį, arba tai apie ką ilgai galvoju. Turbūt rašau sau, jei kas paskaito ir pasidomi tai liuks.

Prisidedu prie iniciatyvos (iš trečio karto parašiau teisingai), penki, kuriuos skaitau dažniausiai:

1. Aphex Logarium - nes rašo buvęs bendradarbis, kurio graži šypsena, gražios nuotraukos ir šiaip įdomu kuo dabar gyvena.
2. blogasantdurniausbyqemm - čia turbūt įprotis, skaitau nuo pačių pradžių, jei nebūtų įdomu neskaityčiau.
3. Pas dėdę Knight'ą - nes daug skanaus maisto receptų, plius nuotraukos ir aprašymai.
4. Donato Glodenio puslapiai - turbūt dar vienas įprotis ir sentimentas, šito žmogaus blogo dėka aš turiu šunį.
5. Motinystės instinktas - skaitau, nes įdomu kaip jaučiasi ir kuo gyvena kita nėščioji, jei nesilaukčiau, turbūt nebūčiau pradėjus skaityti.

Kartais gaila, kad esu vyresnė nei mano brolis ir neturiu nieko už mane vyresnio. Na, aš nenorėčiau, kad mane mokykloj su mano sese lygintų ir sakytų, kad ooo tavo sesė kokia liuks buvo, kodėl tu ne toks liuks, bet man kaip vyresnei sesei smagu, kad mano brolį, kuris aišku turi savo vardą vadina Sigituku, o dar labiau savimeilę paglosto, kad mano brolis dėl to nepyksta.

O mane mokykloj jožiku vadino, nes buvau trumpais plaukais ir dar jačėnaite, nes aš Sigutė ir dar mokyklos laikais nešiojau akinius tamsiais storais rėmeliais, tai čia matyt asociacijos su Sigučiu Jačėnu.

Būti nėščia yra smagu. Kada daugiau, jei ne nėštumo metu gali išsimiegoti pusę nakties, o kitą pusę vartytis nuo šono ant šono ir laukti kad užmigsi. Kada, jei ne dabar, kelsiesi į WC tris ir daugiau kartų per naktį. Kada dar skaudės nugarą, užpakalį, kojas ir visur kitur ir viską iš karto… Kada tau nei iš šio nei iš to, nepaisant visų ant savęs susiteptų kremų/losjonų/aliejukų atsiras visokių nepanaikinamų odos pakitimų.. Kada jei ne dabar bus puiki proga panervinti artimiuosius, nes vieną minutę verki, kitą juokiesi, vėliau nori valgyt, o dar vėliau ir visai nieko nebenori. Kada dar tu gali jausti, kaip tavo ir tavo mylimo žmogaus vaikas, tavo pilve treniruojasi ir mokosi boksuotis, arba šokti, arba žaisti futbolą. O šiąnakt pagalvojau, kad pilve turiu bombą, nes vaikis žagsėjo nesustodama kokią valandą, o jausmas toks, kad kažkas pilve tiksi.

Ir visai nesvarbu, kad nebegaliu nusikirpti kojų nagų, nes mano talijos apimtis 98 centimetrai, ir batų negaliu normaliai užsisegti, ir ilgiau vaikščioti nebegaliu… Svarbiausia, kad jau greit susitiksim su tuo paslaptingu pilvo gyventoju, kuris kolkas apie save leidžia žinot tik boksuodamas mano pilvą, o kai susitiksim akimirkų “kada, jei ne dabar” bus dar daugiau.

Liko 39 dienos, iki gimdymo. Hmz. Ir kuo toliau, tuo dažniau man kas nors vis primena “tau nebedaug liko”. Pati žinau, kad nebedaug ir nei blogiau nei geriau nuo tokių žodžių.

Tiesą sakant labai ilgai daug kam nesakėm apie tai, kad laukiamės ir iki šiol dar bendraudama internetu su kokiu senu pažįstamu nesipasakoju, kad oj oj tuoj vaiką turėsim. Kažkaip visai nesinori tų pačių klausimų ar žinot kas bus, kokį vardą sugalvojot ir pan.

Kad jau “nebedaug liko” prisiminiau keletą tokių smagių/įdomių atsitikimų ir pokalbių iš šito laikotarpio.

Mano močiutė, tėčio mama pagimdė penkis vaikus, aš jos klausiau ar nors vieną gimdė namie, sakė ne ir papasakojo kaip gimdė pirmą vaiką, mano dėdę. Sako, atvežė mums iš kaimo kiaulę, tai tvarkėm mėsą, aš prie “plytos” stovėjau ir lydžiau taukus, kai jaučiu, kad vandenai nubėgo. Tai yrui sakau, jau reik važiuot į ligoninę. O ligoninėj vyras ginekologas, tai ji išpradžių nesidavė apžiūrima visai. O kai grįžo iš ligoninės taineturėjo vaiko nei kur maudyt, nei žinojo kaip jį rengt. Gerai dabar - paskaitėlės, žurnaliukai būsimoms - esamoms mamytėms, kad žinotų kokia kosmetika yra vaikučiams, ir su kokiu tepaliuku šiknytę patepti.

Vieną kartą bandžiau savo tėčiui išaiškinti, kad mūsų vaikas suplanuotas ir kad neužkibo jis šiaip iš žioplumo. Nežinau ar suprato. Aiškinau, kad nebūtume gyvenamosios vietos įsigiję, tai barake gyvendami tikrai vaiko nebūtume gaminę. Ai, tegu.

Sako, kad pirmas vaikas yra paskutinė lėlė, o pirmas anūkas - paskutinis vaikas. Kaip čia man dėl tų lėlių tai net nežinau, bet mama mano labai įsijautė į močiutės rolę. Giriasi visiem aš jau tuoj močiutė būsiu. Džiaugiasi vienu žodžiu.

Su vyro sese, kuri prieš porą mėnesių vaikiuką pagimdė vis pakalbam apie savo mamas ir jų patarimus dėl vaikų maitinimo. Ir tokios patyrusios abi jaučiamės, tiek daug žinančios, viena - du mėnesiai mama, kita - dar tik būsima mama.

Įdomiausia situacija turbūt pas mano senelius - mamos tėvus. Mėnesio bėgyje jie taps dar kartą seneliais ir pirmą kartą proseneliais. Senelis kažkaip neautraliai laikosi, o močiutė labai įsijautusi į leliukų reikalus, viską žino ir apie lovytes ir apie drabužiukų kainas.

O aš visus nuteikinėju, kad lankytojus priimti pradėsim tik gegužės mėnesį, prieštaraujančių kol kas neatsirado.